supratau tik viena -

  likimas megsta netiketumus.

 

pries metus nebuciau nei patikejus kad tokie dalykai galetu atsitikti.

atsitikti su manimi...

 

isgyventas siaubo filmas, tikiuosi ikveps mane stiprybes.

stiprybes ir saves atradimo.

 

ir kaip gaila kad niekas manes negali suprasti, suprasti 100 proc. visu tu isgyvenimu kuriu patyriau.

tik tikiuosi kad galesiu pilnai vel atsikelti ir eiti pirmyn tik pirmyn aukstai iskelus galva.

suprast ir isisamonint kodel taip atsitiko ir nekartot tokiu klaidu...ir tikiuosi kad tai mane sustiprins ir ikveps.

 

dabar sunku labai sunku.ir dar iki siol negaliu tuo patiketi...tik paguosti....paguosti pati save.

 

o sunkiausia keisti tai ka buvau susiplanavusi, bet ta man reikia pakeisti, reikia sustot. ir isiklausyti, ta sunkiausia padaryti, nes taip nesinori, nes visi kiti lekia ir as noriu lekti kartu su jais, bet negaliu...negaliu....nes siuo momentu, siame gyvenimo etape man reikia sustoti ir pripazinti - tai atsitiko su manimi, ir man reikia atsikvepti ir isiklausyti.

 

nors antra vertus as tikiu, kad sis atsikvepimas man atnes daug naudos, net nezinau kodel as tuo taip tikiu, bet nuojauta man kuzda kad tai geriausia ka galiu padaryti.

 

nors kaip jau minejau - likimas megsta netiketumus:)

 

antra vertus galvoju, o gal kita zmogu sie isgyvenimai butu palauze, gal...

gal nesu jau as tokia ispopinta, nepaluzau, o toliau kovoju, kovoju ir einu ir tikiu tikiu tikiu....

 

su pavasariu su sprogstanciais medziai su besikeliancia zole, einu einu einu....

su pauksciais su saules spinduliais su zydru dangum, tikiu tikiu tikiu...